Angelai ir arkangelai
Salierinių (Apiaceae) šeimos tampa vis madingesni. Anksčiau sodininkams kaip dekoratyviniai augalai buvo žinomos zundos (Eryngium) ir astrancijos (Astrantia). Daržuose ir prieskonių bei vaistinių augalų sodeliuose auginti krapai (Anethum graveolens), blakinės kalendros (Coriandrum sativum), petražolės (Petroselinum crispum), kmynai (Carum carvi), vaistinės gelsvės (Levisticum officinalis), pastarnokai (Pastinaca sativa) ir, kaip gi bejų, morkos (Daucus carota). O štai paprastosios garšvos (Aegopodium podagria) pažįstamos kaip piktžolės. Reikia paminėti ir faktą, kad introdukuotas kaip dekoratyvinis, pašarinis ir visoks koks kitoks “liaudies ūkį keliantis į aukštumas” augalas – sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi) – greitai sulaukėjo ir šiuo metu intensyviai naikina natūralias drėgnų pievų, pamiškių, pakelių augalų bendrijas.
Noriu supažindinti su augalu, kuris taip pat yra sulaukėjęs (savaime auga šiaurinėse Skandinavijoje), nes buvo auginamas kaip maistinis ir vaistinis (stiebuose gausu vitamino C) ir kurio tarptautinis pavadinimas skamba – Angelas arkangelas. Tai – vaistinė šventagaršvė (Angelica archangelica).
– rašau apie dilgėlę. Ir ne kaip apie piktžolę, bet kaip apie vaistinį, maistinį ir dekoratyvų augalą. Taip, didžioji dilgėlė (Urtica dioica) daugiametis žolinis augalas. Kiekvienam pažįstama nuo vaikystės kai lyg tyčia braidydamas po sodo pievą nuogomis kojomis perbrauki per dilgėlės stiebus. Ūmai odą išmuša raudonis ir pradeda perštėti. Bet ne dilgėlės kaltė – tai pats neatsargus esi. Ji tiesiog saugosi nuo žoliaėdžių atakų.
