Sodas, gėlės, veja, apželdinimas, dekoratyviniai augalai, sodininko dienoraštis
Pradėjau rašyti sodininkystės dienoraštį danų kalba. Lietuviškos versijos neužmiršiu, bet užsuksiu rečiau tad kviečiu užsukti (yra vertimo variantas) į:
Ačiū, kad skaitote!
Vilmis
Salierinių (Apiaceae) šeimos tampa vis madingesni. Anksčiau sodininkams kaip dekoratyviniai augalai buvo žinomos zundos (Eryngium) ir astrancijos (Astrantia). Daržuose ir prieskonių bei vaistinių augalų sodeliuose auginti krapai (Anethum graveolens), blakinės kalendros (Coriandrum sativum), petražolės (Petroselinum crispum), kmynai (Carum carvi), vaistinės gelsvės (Levisticum officinalis), pastarnokai (Pastinaca sativa) ir, kaip gi bejų, morkos (Daucus carota). O štai paprastosios garšvos (Aegopodium podagria) pažįstamos kaip piktžolės. Reikia paminėti ir faktą, kad introdukuotas kaip dekoratyvinis, pašarinis ir visoks koks kitoks “liaudies ūkį keliantis į aukštumas” augalas – sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi) – greitai sulaukėjo ir šiuo metu intensyviai naikina natūralias drėgnų pievų, pamiškių, pakelių augalų bendrijas.
Noriu supažindinti su augalu, kuris taip pat yra sulaukėjęs (savaime auga šiaurinėse Skandinavijoje), nes buvo auginamas kaip maistinis ir vaistinis (stiebuose gausu vitamino C) ir kurio tarptautinis pavadinimas skamba – Angelas arkangelas. Tai – vaistinė šventagaršvė (Angelica archangelica).
Daugiamečių gėlyno metraštis artėja prie kulminacijos. Šįkart apie birželio mėnesio žiedus ir lapus – metą kai žaluma pačiame vešlume, o vasaros žiedai jau greitai greitai užpildys visas įmanomas erdves.
Sausis persirito į antrą pusę. Metas patikrinti kiek ir kokių sėklų liko ar buvo surinkta praėjusiais metais ir pirkti trūkstamas bei pasiduoti pagundai ir išbandyti naujas dar nematytas vienmečių gėlių rūšis ar veisles. Nuotraukos sėklų kataloguose spalvingos, aprašymai skamba labai viliojančiai, bet visų pasaulio augalų vienais metais nepasisėsi. Reikia rinktis ir daryti griežtą sąrašą. Man lengviau apsispręsti kai žinau ką ir kur noriu matyti. Todėl pasisėmiau įkvėpimo iš švediško blog‘o ir peržvelgiau nuotraukas iš esamo ir turėtų sodų, bei tai ką fotoaparato objektyvas užfiksavo kelionėse.
|
Sakysit iš didelio rašto išėjau iš krašto |
 |
 |
Ko gero jau praeityje tie laikai kai kiekvienoje kaimo sodyboje augo daugybė dilgėlių – sode po vaismedžiais, prie ūkinių pastatų sienų ar tvorų. Lyg ir tapo netvarkos bei nevalyvumo simboliu. Manau, reikėtų paneigti plačiai paplitusį požiūrį ir pripažinti, kad šis augalas nusipelno vietos sode dėl kelių priežasčių. |
|
Pirma. Didžioji dilgėlė pavasarį sužaliuoja viena iš pirmųjų. Lapuose gausu vitaminų ir mineralų. Galima išvirti skanią sriubą iš bulvių, rūgštynių ir dilgėlių. Dilgėlės stiebai trumpai palaikomi virš garų (taip dingsta dilginimo efektas) ir nuskabomi lapeliai. Kad nedingtų vitaminai reikia sudėti prieš virimo pabaigą. Valgoma pagardinant grietine. Antra. Anksčiau stiebai buvo naudojami pinti virvėms. Būtų įdomu išbandyti kaip virveles liauniems augalams parišti. Dilgėlių raugas laikomas gera trąša. Raugas gaminamas taip: 10 l vandens imama 1 kg dilgelių ir rauginama dvi savaites. Raugas skiedžiamas su vandeniu santykiu 1:4 arba 1:5 ir laistomi augalai. Trečia. Džiovinti lapai naudojama kaip vaistinė žaliava. Nuoviras naudojamas plaukams skalauti kaip stiprinanti priemonė. |
 |
 |
Ketvirta. Dilgėlės lapai yra net kelių drugių vikšrų mitybinis augalas, pvz. gerai pažįstamos spungės (Inachis io). Tad pamačius dilgėlę apniktą vikšrų jokių būdu nereikia augalo nupjauti ar naikinti. |
| Ketvirta. Argi dilgėlė neišvaizdi? | |
 |
 |
| Dilgėlės ir valerijonai (Valeriana officinalis) |
Dilgėlė tarp geltonžiedžių vilkdalgių (Iris pseudacorus) |
Daugiamečiai žoliniai augalai šiuo metu išgyvena triumfo laikotarpį. Be jų neįsivaizduojamas tiek sodas, tiek visuomeniniai želdynai. Nesvarbu ar gėlynas kuriamas vien tik iš jų, ar naudojami kaip papildas krūmų (pvz. rožynuose) kompozicijoms paįvairinti. Pastaruoju metu rinka tiesiog užversta naujomis, iki tol negirdėtomis ar neįvertintomis gentimis, rūšimis. O kur daugybė veislių.. Pasirinkimas milžiniškas.
Noriu parodyti vieno daugiamečių gėlyno, kuris įrengtas Kolding mieste, Danijoje, kitimą metų laikų bėgyje. Pradėsiu nuo to ką pamačiau pernai metų kovą. Augalai nukerpami tik balandžio pradžioje, o per žiemą galima grožėtis apšerkšnijusiais išdžiūvusiais stiebais, vaisynas.
Kaliforninis kedrotis (Calocedrus decurrens) – iš JAV vakarinės dalies kilęs spygliuotis, Europoje, nors ir retokai, auginamas kaip dekoratyvinis soduose ir parkuose. Nors tėvynėje užauga milžinišku 35 m aukštį pasiekiančiu medžiu, bet Europoje auga lėtai ir sunkiai pasiekia 15 m aukštį. Laja tankiai koloniška. Žievė rusvai ruda. Lapai – ploni, žvyniški, tamsiai žali. Šakelės vėduokliškai išsiskleidusios.
 |
 |
 |
 |
Nepaisant kilmės laikomas gana atspariu. Dėl lėto augimo pardavime aptinkamas retai.
Kartais nutinka taip, kad lieka laisvas žemės plotelis sode, kuriame lyg ir galėtų kas nors augti, bet lyg ir nelabai, ir nesinori sodinti bet ko, nes vėliau reikės perkėlinėti, ir… Su tokiomis ar panašiomis diskusijomis su pačiu savimi susiduria ne vienas sodininkas. Ne išimtis ir aš - turiu pėdos pločio žemės ruožą tarp trakinių klevų (Acer campestre) gyvatvorės ir takelio. Dirvožemis – nederlingas ir greitai išdžiūstantis pilkas smėlis, bet piktžolėms to užtenka – auga ir auga. Besvarstydamas kaip sumažinti ravėjimui skirtą laiką prisiminiau mėlynai, baltai ir rausvai žydinčiais vienmečiais augalais apsodintą šlaitą Goegrafijos sode. Tai buvo gyslotinių ežeinių (Echium plantagineum) jūra su paprastųjų kosmėjų (Cosmos bipinnatus) ir rugiagėlių (Centaurea cyanus) “putomis”.
 |
 |
 |
|
Apie savo patirtį auginant įvairius flioksus (Phlox) papasakosiu kada nors vėliau. Noriu parodyti flioksų sodą Geografijos sode, Kolding mieste, Danijoje. Tai ne veislių kolekcija – tai sodas, kuriame pagal spalvas ir aukštį suderinta 11 šluotelinio (Phlox paniculata), dėmėtojo (P. maculata) ir karolininio (P. carolina) veislių augalai. |
 |
 |
– rašau apie dilgėlę. Ir ne kaip apie piktžolę, bet kaip apie vaistinį, maistinį ir dekoratyvų augalą. Taip, didžioji dilgėlė (Urtica dioica) daugiametis žolinis augalas. Kiekvienam pažįstama nuo vaikystės kai lyg tyčia braidydamas po sodo pievą nuogomis kojomis perbrauki per dilgėlės stiebus. Ūmai odą išmuša raudonis ir pradeda perštėti. Bet ne dilgėlės kaltė – tai pats neatsargus esi. Ji tiesiog saugosi nuo žoliaėdžių atakų.