Dilgėlė (Urtica)
|
Sakysit iš didelio rašto išėjau iš krašto |
 |
 |
Ko gero jau praeityje tie laikai kai kiekvienoje kaimo sodyboje augo daugybė dilgėlių – sode po vaismedžiais, prie ūkinių pastatų sienų ar tvorų. Lyg ir tapo netvarkos bei nevalyvumo simboliu. Manau, reikėtų paneigti plačiai paplitusį požiūrį ir pripažinti, kad šis augalas nusipelno vietos sode dėl kelių priežasčių. |
|
Pirma. Didžioji dilgėlė pavasarį sužaliuoja viena iš pirmųjų. Lapuose gausu vitaminų ir mineralų. Galima išvirti skanią sriubą iš bulvių, rūgštynių ir dilgėlių. Dilgėlės stiebai trumpai palaikomi virš garų (taip dingsta dilginimo efektas) ir nuskabomi lapeliai. Kad nedingtų vitaminai reikia sudėti prieš virimo pabaigą. Valgoma pagardinant grietine. Antra. Anksčiau stiebai buvo naudojami pinti virvėms. Būtų įdomu išbandyti kaip virveles liauniems augalams parišti. Dilgėlių raugas laikomas gera trąša. Raugas gaminamas taip: 10 l vandens imama 1 kg dilgelių ir rauginama dvi savaites. Raugas skiedžiamas su vandeniu santykiu 1:4 arba 1:5 ir laistomi augalai. Trečia. Džiovinti lapai naudojama kaip vaistinė žaliava. Nuoviras naudojamas plaukams skalauti kaip stiprinanti priemonė. |
 |
 |
Ketvirta. Dilgėlės lapai yra net kelių drugių vikšrų mitybinis augalas, pvz. gerai pažįstamos spungės (Inachis io). Tad pamačius dilgėlę apniktą vikšrų jokių būdu nereikia augalo nupjauti ar naikinti. |
| Ketvirta. Argi dilgėlė neišvaizdi? | |
 |
 |
| Dilgėlės ir valerijonai (Valeriana officinalis) |
Dilgėlė tarp geltonžiedžių vilkdalgių (Iris pseudacorus) |
– rašau apie dilgėlę. Ir ne kaip apie piktžolę, bet kaip apie vaistinį, maistinį ir dekoratyvų augalą. Taip, didžioji dilgėlė (Urtica dioica) daugiametis žolinis augalas. Kiekvienam pažįstama nuo vaikystės kai lyg tyčia braidydamas po sodo pievą nuogomis kojomis perbrauki per dilgėlės stiebus. Ūmai odą išmuša raudonis ir pradeda perštėti. Bet ne dilgėlės kaltė – tai pats neatsargus esi. Ji tiesiog saugosi nuo žoliaėdžių atakų.
