http://dk.sodogeles.lt/

Ačiū, kad skaitote!

Vilmis

Salierinių (Apiaceae) šeimos tampa vis madingesni. Anksčiau sodininkams kaip dekoratyviniai augalai buvo žinomos zundos (Eryngium) ir astrancijos (Astrantia). Daržuose ir prieskonių bei vaistinių augalų sodeliuose auginti krapai (Anethum graveolens), blakinės kalendros (Coriandrum sativum), petražolės (Petroselinum crispum), kmynai (Carum carvi), vaistinės gelsvės (Levisticum officinalis), pastarnokai (Pastinaca sativa) ir, kaip gi bejų, morkos (Daucus carota). O štai paprastosios garšvos (Aegopodium podagria) pažįstamos kaip piktžolės. Reikia paminėti ir faktą, kad introdukuotas kaip dekoratyvinis, pašarinis ir visoks koks kitoks “liaudies ūkį keliantis į aukštumas” augalas – sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi) – greitai sulaukėjo ir šiuo metu intensyviai naikina natūralias drėgnų pievų, pamiškių, pakelių augalų bendrijas.

Noriu supažindinti su augalu, kuris taip pat yra sulaukėjęs (savaime auga šiaurinėse Skandinavijoje), nes buvo auginamas kaip maistinis ir vaistinis (stiebuose gausu vitamino C) ir kurio tarptautinis pavadinimas skamba – Angelas arkangelas. Tai – vaistinė šventagaršvė (Angelica archangelica).

Vaistinė šventagaršvė (Angelica archangelica) – tai dvimetis, rečiau daugiametis, monokarpinis (pirmaisiais metais išauga lapų skrotelė, o antraisiais ar vėlesniais – žiedynas, ir nužydėjęs augalas sunyksta) augalas. Stiebas storas, su lengvu rausvai violetiniu apnašu. Lapai labai stambūs, plunksniškai skaidyti. Lapų makštys išsipūtusios. Žiedai gelsvi, sutelkti į stambius rutuliškus skėčius. Žydėjimo metu augalas siekia 1-2 m aukščio.

	Pirmametis augalas.

Literatūroje minima, kad viduramžiais šventagaršvės augintos kaip maistiniai augalai. Aptikau parašyta, kad jauni lapus ir ūglius apvirus ir sutrynus gaunama į rabarbarų marmeladą panaši masė. Gamtoje skinti ir rauti nereikėtų – nežydintys augalai panašūs į kitus salierinių šeimos augalus ir netyčia galima surinkti nuodingąsias rūšis. Sėklų galima nusipirkti internetinėse paruotuvėse, pv. Impecta.

Gerai auga saulėtoje ar dalinai pavėsingoje vietoje. Svarbu, kad dirvožemis nebūtų per nelyg sausas. Sode gali būti auginamas tarp vidutinio aukščio ir aukštų daugiamečių gėlių, rožių ar neaukštų lapuočių. Gelsvi žiedai dera praktiškai su visomis spalvomis, bet gražiausiai atrodys Oudolf stiliaus gėlynuose. Tai vienas iš “must-have” augalų mano sode, kurį ketinu šiais metais išsiauginti iš sėklų.

	Žiedus lanko įvairūs vabzdžiai.

Sausis persirito į antrą pusę. Metas patikrinti kiek ir kokių sėklų liko ar buvo surinkta praėjusiais metais ir pirkti trūkstamas bei pasiduoti pagundai ir išbandyti naujas dar nematytas vienmečių gėlių rūšis ar veisles. Nuotraukos sėklų kataloguose spalvingos, aprašymai skamba labai viliojančiai, bet visų pasaulio augalų vienais metais nepasisėsi. Reikia rinktis ir daryti griežtą sąrašą. Man lengviau apsispręsti kai žinau ką ir kur noriu matyti. Todėl pasisėmiau įkvėpimo iš švediško blog‘o ir peržvelgiau nuotraukas iš esamo ir turėtų sodų, bei tai ką fotoaparato objektyvas užfiksavo kelionėse.

Paprastosios kosmėjos (Cosmos bipinnatus) – senovėje vadintos lineliais – nereiklios vienmetės gėlės, kurios pačios sugeba pasisėti. Norint, kad pradėtų žydėti anksčiau reikia sėti balandžio mėnesį kambaryje ant palangės arba šiltnamyje. Lapai siauri, linijiški ir nors keras aukštas, bet atrodo lengvas, ažūriškas. Žiedai stambūs, balti arba nuo švelniai rausvų iki karmino raudonumo, bet atspalviai nėra rėksmingi. Tad nieko keista, kad tokį puikų augalą paprasta derinti su kitais.

↑ Baltažiedės kosmėjos ir  raudonžiedžiai šalavijai (Salvia splendens).	↑ Žydrūnis „Dondo white“ (Ageratum houstonianum), gana nauja kosmėjos veislė pilnaviduriais rožiniais žiedais „Double click rose bonbon“ ir kopūstas „Redbor“ F1 (Brassica oleracea acephala).
↑ Sorgai „Nigrum“ (Sorghum bicolor) sukuria gėlyno pagrindą, kosmėjos užpildo erdvę, o pakūrinės lobuliarijos (Lobuliaria maritima) padengia žemę.
Krūminis sidabrūnis (Argyranthemum frutescens) yra gana naujas gėlynų augalas. Ramunių tipo žiedai dažniausiai balti, bet paskutiniu metu populiarėja veislės rausvais, gelsvais ir geltonais žiedais. Jauni augalai genimi patrumpinant ilgus ūglius, tad dažniausiai suformuoja tankų, netaisyklingo rutulio formos kerą. Sidabrūnis ir kvapnieji pelėžirniai (Lathyrus odoratus) →

Bobramuniai (Anthemis) geriau žinomi kaip daugiamečiai augalai, kurie sėkmingai auga drėgmei laidžiame dirvožemyje. Švedijoje teko matyti auginamus kaip vienmečius. Manau, kad ir Danijoje žiemotų problematiškai, nes tiek oro, tiek dirvožemio drėgnumas labai aukštas.

↑ Kilnusis bobramunis „Flore pleno“ (Anthemis nobile), sprigės „Candy White“ (Impatiens) ir centrinis akcentas – didysis žioveinis „Black Prince“ (Antirrhinum majus).
	↑ Geltonasis bobramunis „Alba“ (Anthemis tinctoria), miltuotieji šalavijai (Salvia farinacea) ir didieji serenčiai „Moonlight“ (Tagetes erecta).

Burnočiai (Amaranthus) patinka ne visiems, nes atrodo gana šiurkštūs ir grubūs (jei taip galima sakyti apie augalus). Bet tai tinkamas augalas užpildyti tuštiems tarpams, nes auga greitai ir lengvai įsitvirtina tarp kitų augalų. Be to jų nepuola ligos ar kenkėjai.

↑ Šluotinis burnotis „Oeschberg“ (Amaranthus cruentus), gvazdikiniai serenčiai (Tagetes patula) ir simpatiškosios paprastosios saulėgrąžos „Teddy Bear“ (Helianthus annuus Ligulosus grupė).
	↑ Uodeguotasis burnotis (A. caudatus) slepiasi už žemaūgių saulėgrąžų.

Didžioji nasturtė (Tropaeolum majus) žinoma dėl ryškių , dažniausiai oranžinių ar raudonų žiedų. Bet šiandien yra veislių baltais, gelsvais ar švelniai geltonais žiedais, kurias lengviau derinti su kitais augalais.

	↑ Šiltas derinys – margalapės „Alaska“ serijos nasturtės ir auksuotosios laumakės (Dimorphoteca sinuata).
↑ Nasturtė „Golden globe“, balta petunija (Petunia) ir paprastoji lobelija (Lobelia erinus) safyro mėlynumo žiedais.
Daržinės aguonos (Papaver somniferum), vaistinės medetkos (Calendula officinalis) ir vaistinės agurklės (Borago officinalis) yra tikras išsigelbėjimas tiems kas birželio pradžioje supranta jog nedidelis žemės lopinėlis liko neapsodintas. Visi trys augalai sėjami tiesiai į gruntą. Greitai sudygsta, auga ir pražįsta →
	← Skevolės (Scaevola aemula) yra geras augalas gėlynų pakraščiams ir loveliams ar vazonams. Mėlyni žiedai prislopina ryškias pelargonijas (Pelargonia peltatum).
Vienmečiai varpiniai nėra labai populiarūs, nors aš manau, kad turėtų augti kiekviename vasariniame gėlyne. Posmilgė (Eragrostis) ir darželinis šlamutis (Xerochrysum bracteatum) gražūs ne tik gėlyne, bet tinka skinti puokštėms. Galima džiovinti ir žiemai išsaugoti vasaros prisiminimą →

Įvairios dekoratyvinio tabako (Nicotiana) rūšys ir veislės žavi baltais, rausvais, raudonais, purpuriniais ar žaliais žiedais, kurie vakare maloniai kvepia. Tarp daugybės veislių galima rasti žemučių vos 25 cm aukščio augalų ir tokių, kurie išsistiebia iki 1 m.

↑ „Lime green“ ir šunlielės (Cynoglossum amabile).	↑ Aukštų tabako hibridų mišinys ir gvazdikiniai serenčiai (Tagetes patula).

Gvazdikinių serenčių (Tagetes patula) pristatinėti nereikia. Ko gero tai vienas iš tų augalų, kurį užauginti iš sėklų gali kiekvienas – net ir tie kas pirmą kartą susiduria su sodininkavimu.

↑ Violetinė verbena (Verbena) ir oranžiniai serenčiai vazone.	↑ Serenčiai ir raudonžiedžiai šalavijai (Salvia splendens) – ryškus derinys.

Tęsiu daugiamečių gėlyno metraštį.

Pirmojoje dalyje neakcentavau, kad tai gėlynas viešojoje erdvėje. Kaip pastebėjote centre stovi skulptūra, kurią supa apskritimo formos lysvė sulieknosiomis plukėmis (Anemone sylvestris) ir stambiašakniais snapučiais (Geranium macrorrhizum). Savaime įsisėjusios rasakilos (Alchemilla). Toliau seka dvi rato formos lysvės, kurias perskiria takeliai. Šiose lysvėse auga didžiosios astrancijos „Roma“ (Astrantia major), Ageratina altissima, baltagalvės (Leucenthemum x superbum), bandreniai (Echinops), širdžialapės bergenijos (Bergenia cordifolia), ežiuolės (Echinacea), faseno katžolės (Nepeta x faassenii),vingiorykštinės kraujažolės (Achillea filipendulina), švelniosios rasakilos (Alchemilla mollis), paprastosios raudoklės „Feuerkerze“ (Lythrum salicaria), blizgančiosios rudbekijos (Rudbeckia fulgida), saulainės (Helenium), gojiniai šalavijai (Salvia x sylvestris), kletrinės šilingės (Lysimachia cletroides), puošnieji šilokai (Sedum spectabile), šiušelės (Erigon), šlamainiai (Anaphalis), puošniosios telekijos (Telekia speciosa), vėžlūnės (Chelone obliqua), vienadienės (Hemerocallis). Iš viso 20 rūšių.

	Ageratina altissima
Lieknosios plukės (Anemone sylvestris)
Lieknosios plukės (Anemone sylvestris) ir stambiašakniai snapučiai (Geranium macrorrhizum)

Vieną pakraštį supa pergolė ant kurios vejasi kalninės raganės „Rubens“ (Clematis montana), rožės „New Dawn“ (Rosa) ir apskritalapis sausmedis (Lonicera caprifolium). Pergolės pakraščius juosia levandų (Lavandula angustifolia) bordiūrai.

Levandų bordiūras
	Kalninė raganė „Rubens“ (Clematis montana)

Sakysit iš didelio rašto išėjau iš krašto – rašau apie dilgėlę. Ir ne kaip apie piktžolę, bet kaip apie vaistinį, maistinį ir dekoratyvų augalą. Taip, didžioji dilgėlė (Urtica dioica) daugiametis žolinis augalas. Kiekvienam pažįstama nuo vaikystės kai lyg tyčia braidydamas po sodo pievą nuogomis kojomis perbrauki per dilgėlės stiebus. Ūmai odą išmuša raudonis ir pradeda perštėti. Bet ne dilgėlės kaltė – tai pats neatsargus esi. Ji tiesiog saugosi nuo žoliaėdžių atakų.

Ko gero jau praeityje tie laikai kai kiekvienoje kaimo sodyboje augo daugybė dilgėlių – sode po vaismedžiais, prie ūkinių pastatų sienų ar tvorų. Lyg ir tapo netvarkos bei nevalyvumo simboliu. Manau, reikėtų paneigti plačiai paplitusį požiūrį ir pripažinti, kad šis augalas nusipelno vietos sode dėl kelių priežasčių.

Pirma. Didžioji dilgėlė pavasarį sužaliuoja viena iš pirmųjų. Lapuose gausu vitaminų ir mineralų. Galima išvirti skanią sriubą iš bulvių, rūgštynių ir dilgėlių. Dilgėlės stiebai trumpai palaikomi virš garų (taip dingsta dilginimo efektas) ir nuskabomi lapeliai. Kad nedingtų vitaminai reikia sudėti prieš virimo pabaigą. Valgoma pagardinant grietine.

Antra. Anksčiau stiebai buvo naudojami pinti virvėms. Būtų įdomu išbandyti kaip virveles liauniems augalams parišti. Dilgėlių raugas laikomas gera trąša. Raugas gaminamas taip: 10 l vandens imama 1 kg dilgelių ir rauginama dvi savaites. Raugas skiedžiamas su vandeniu santykiu 1:4 arba 1:5 ir laistomi augalai.

Trečia. Džiovinti lapai naudojama kaip vaistinė žaliava. Nuoviras naudojamas plaukams skalauti kaip stiprinanti priemonė.

Dilgėlė tarp geltonžiedžių vilkdalgių (Iris pseudacorus) ]]> http://www.sodogeles.lt/dilgele-urtica/feed/ 0 http://www.sodogeles.lt/daugiameciu-gelyno-istorija-i/ http://www.sodogeles.lt/daugiameciu-gelyno-istorija-i/#comments Mon, 16 Jan 2012 13:51:17 +0000 admin http://www.sodogeles.lt/?p=5533 Daugiamečiai žoliniai augalai šiuo metu išgyvena triumfo laikotarpį. Be jų neįsivaizduojamas tiek sodas, tiek visuomeniniai želdynai. Nesvarbu ar gėlynas kuriamas vien tik iš jų, ar naudojami kaip papildas krūmų (pvz. rožynuose) kompozicijoms paįvairinti. Pastaruoju metu rinka tiesiog užversta naujomis, iki tol negirdėtomis ar neįvertintomis gentimis, rūšimis. O kur daugybė veislių.. Pasirinkimas milžiniškas.

Noriu parodyti vieno daugiamečių gėlyno, kuris įrengtas Kolding mieste, Danijoje, kitimą metų laikų bėgyje. Pradėsiu nuo to ką pamačiau pernai metų kovą. Augalai nukerpami tik balandžio pradžioje, o per žiemą galima grožėtis apšerkšnijusiais išdžiūvusiais stiebais, vaisynas.

Vingiorykštinės kraujažolės (Achillea filipendulina)	Didžioji astrancija (Astrantia major) ir Ageratina altissima
Rausvosios ežiuolės (Echinacea purpurea)	Rausvosios ežiuolės (Echinacea purpurea) ir vėžlūnės (Chelone obliqua).
Puošnieji šilokai (Sedum spectabile) visuomet išlieka dėmesio centre dėl masyvumo.
Puošnioji telekija (Telekia speciosa)

Nepaisant kilmės laikomas gana atspariu. Dėl lėto augimo pardavime aptinkamas retai.

Apie savo patirtį auginant įvairius flioksus (Phlox) papasakosiu kada nors vėliau. Noriu parodyti flioksų sodą Geografijos sode, Kolding mieste, Danijoje.

Tai ne veislių kolekcija – tai sodas, kuriame pagal spalvas ir aukštį suderinta 11 šluotelinio (Phlox paniculata), dėmėtojo (P. maculata) ir karolininio (P. carolina) veislių augalai.

„Orange Perfection”	„Mia Ruys“
„Mia Ruys“, „Alpha“ ir „Kirchenfürst“	„Mia Copijn“
„Starfire“	„Kirchenfürst“
„Jules Sandau“ ir „Mia Copijn“	„Jules Sandau“
„Frau Anton Büchner“	„Europe“
„Mänsäla“	„Jorvas“
„Alpha“ ir „Kirchenfürst“

	Gegužės pabaigoje flioksai jau ūgtelėję ir piktžolėms praktiškai nebėra vietos.
Paprastai šluoteliniai, dėmėtieji ir karolininiai flioksai gausiai žydi vasarą, o rudenį tampa nepastebimi. Bet išduosiu paslaptį, kaip džiaugtis žiedais ir rudenį Birželio pradžioje reikia bent trečdalį (galima ir pusę) stiebų patrumpinti įvairiame aukštyje – vieniems nugnybti vieną lapų porą, antriems – dvi, tretiems – tris. Patrumpinti stiebai pradeda šakotis ir auginti žiedynus, kurie pražysta vėliau. Nužydėjusius žiedynus taip pat reikėtų nukirpti (taip skatinamas naujų ūglių auginimas). Tad žiedas galima džiaugtis praktiškai iki šalčių.